Solyaris

Skambant Bachui, jo muzikos taktu linguoja vandenų žolės, žmogus ruošiasi į tolimą kelionę, prieš tai dar atsisveikina su tėvu. Pasiekęs planetą Soliarį, jis randa erdvėlaivyje keistus ir beviltiškai nusiteikusius ten dirbančius mokslininkus. Soliaris šiems gali materializuoti sapnus. Netrukus Kelvinui tai atsitinka ir pačiam – pradeda po sapnų sugrįžinėti jo nusižudžiusi žmona, kurią labai sudėtinga iš naujo sunaikinti.
Pirmoji Stanislawo Lemo knygos ekranizacija. Andrejus Tarkovskis nekuria mokslinės fantastikos filmo, jam įdomesnė vidinė Kriso Kelvino kelionė į save, kurią išprovokuoja mąstanti planeta Soliaris, ir apmąstymai apie žmogų...
„Soliaryje“ vaidina legendinis aktorius Donatas Banionis, kuris sukuria, turbūt, patį žinomiausią savo nuostabioje karjeroje vaidmenį. Visa filmo jėga ir „gerumas“ sutelktas į filmo medžiagą ir jos raišką. 1969 m. S. Kubrikas pristatė filmą „Kosminė Odisėja: 2001“, po 3 metų pasirodė visiškai kitoks Tarkovskio santykis su kosmosu. Jeigu Kubrikas stebino kokybiškais vizualiniais efektais, tai Tarkovskis, šiuo atžvilgiu, labai minimalus, jam labiau rūpėjo ne evoliucija, laiko šuoliai, bet vidiniai žmogaus parametrai, jų pokytis esant toli nuo namų, kažkur kosmose, skverbiantis į žmogaus psichiką ir pradedant žaisti su žmogaus pasąmone. Aišku, didelis nuopelnas jau pačiam romanui, kuris padovanojo puikią medžiagą filmui pagal A. Tarkovskį.
Pats įdomumas prasideda nuvykus į kosminę stotį, kurį randasi šalia plūduriuojančio, savotiškai mąstančio vandenyno, kuris vėlgi turi savą simboliką. Psichologas Krisas atskrenda į kosminę stotį, kurioje tiriamas Solaris. Tačiau kosminę stotį lanko neaiškūs “svečiai”. Jie sudaryti iš neutrinų, jais atsikratyti neįmanoma. Žaizdos momentaliai išgyja, o jei ir pavyksta, kur nors į kosmosą juos „pasiųsti“, tai vis tiek jau kitą dieną materializuojasi naujai.
Iš atminties ištraukti žmonės tampa gyvi ir materialūs, materializuojasi žmogaus skauduliai, jų santykis su realiais žmonėmis konfliktiškas, paremtas destrukcine iliuzija, kuria patikėti neįmanoma, kai mirusi žmona ar motina verkia apsikabinusios kojas ir pačios nežino, kas esančios. Tas santykis tarp prisiminimų ir realybės tarp mistinių klonų ir buvusios praeities yra išties keblus ir sudėtingas. Visgi, kaip rodo filmas, mes esame silpni ir linkę prie to, kad nuolaidžiaujame savo sąžinei ir jausmams, mes verčiau pasiliksime stotyje su iliuzijomis, nei grįšime gyventi į Žemę gyventi pustuščio gyvenimo. Išties filmas kelia ypatingai įdomius klausimus, ypatingai tuos, kurie susiję su kalte ir praeities susitaikymu, gyvenimu šia diena. Kalbamasi gyvenimo prasmės, žmoniškumo temomis, moralės, ypač mokslo ir moralės santykio temomis. Filme daugiau atsisukama į žmogų, moralę, jausmus, aukštas materijas. Tai mokslinės fantastikos filmas, užkabinantis žmogaus kaltės bei sąžinės kolonas.
Nors tai mokslinės fantastikos kūrinys, tačiau jis pilnas baugios atmosferos, kuri baugina išoriškai – paslaptingoji plazma, ilga kelionė į platų kosmosą, bet galiausiai paaiškėja, kad didžiausia kelionė vyksta pagrindinio herojaus viduje, pakylėjant sąmonę, pasiekiant kitokį mąstymą ir gyvenimo kokybę, apsivalant nuo kaltės. Išties stiprus filmas, eilinis kino genijaus A. Tarkovskio šedevras, kuris, manau, patiks lėto kino gerbėjams.